Pinigų psichologija

#04 Kaip mes gaminome bestselerį, arba Kokiems klientams neverta padėti

Dar neturėjote probleminio verslo partnerio ar kliento? Čia papasakosiu, kaip sunku su tokiu dirbti ir kodėl geriau po pirmo bendro projekto pasitraukti. 

Į mane kreipėsi žmogus, kadaise smarkiai susigadinęs reputaciją kaip knygų leidėjas. Prieš daug metų jis buvo išleidęs keletą bestselerių apie sveiką gyvenimo būdą, bet dėl prastos tekstų kokybės susilaukė pylos iš žiniasklaidos ir iš kalbos inspekcijų. Negana to, susipyko su leidybos partneriais ir ilgai bylinėjosi teismuose. Iš viso nebenorėjo užsiimti knygų verslu. 

Vis dėlto pandemijos laikotarpiu nutarė atgimti – užsimojo išversti ir išleisti knygą apie finansus. Šį kartą norėjo viską daryti aukščiausiu lygiu. Susirado mane – aš profesionaliai verčiu, redaguoju tekstus ir šiek tiek išmanau leidybos virtuvę. 

Pirmiausia jis man papasakojo apie nesąžiningus verslo partnerius, palikusius jį be cento kišenėje, paskui – apie merginą, pasiskolinusią ir negrąžinančią daug pinigų, apie brangiai kainuojančius teismus, kuriuose vis dar bylinėjasi, – ir aš, žinoma, sutikau jam padėti kone pusvelčiui.

Per pusmetį kartu išvertėme ir suredagavome knygą apie finansus ir investicijas. Tiksliau, vertė jis, aš kamšiau vertimo spragas ir redagavau. Jau trejus metus knyga laikosi perkamiausiųjų sąraše, tiražas kartotas porą sykių. „Rekvizitai“ skelbia, kad leidėjas kasmet už ją susižeria beveik 30 tūkst. eurų. Visi knygą liaupsina, rekomenduoja, niekas nekalba apie prastą vertimo kokybę, net neprisimena, kad ją išleido tas pats kadaise liūdnai pagarsėjęs leidėjas. 

Atgimęs, naujos sėkmės įkvėptas verslininkas pasiūlė kartu išleisti dar vieną knygą, šįkart apie smegenų veiklą. Tačiau antrą kartą jam padėti atsisakiau. Kodėl? Todėl, kad man iki soties užteko patirties ir įspūdžių gaminant knygą apie finansus.

Laukinės taisyklės

Darbas su šiuo žmogumi rijo daug laiko, energijos ir kantrybės. Iš manęs tikėjosi aukštos kokybės ir kultūros, o pats veikė labai chaotiškai, pagal savo susikurtas taisykles ir nesuvokiamus kriterijus. Kartą telefoninio pokalbio metu taip riebiai nusikeikė, kad netekusi žado atitraukiau telefoną nuo ausies ir akimirką buvau pasiryžusi čia pat baigti bendradarbiavimą.

Dėl vertimo jis nuolat konsultavosi su savo artimaisiais, „nunešdavo“ jiems mudviejų pokalbius, paskui „parnešdavo“ jų nuomonę; jei kuo nors suabejodavau, visiškai rimtai siūlydavo paklausti jo mamos, tetos ar dėdės. Tai glumino. Mano sutvarkytą tekstą nusiuntė perskaityti ir pataisyti draugėms ir draugams, neturintiems nieko bendra su vertimais ir knygų leidyba, tačiau jis tvirtino, kad bičiuliai dirba bankuose, išmano investicijas, bičiulės yra psichologės ir žmogiškųjų išteklių specialistės. Pastarosios turėdavo man klausimų dėl kokio nors žodžio ar kablelio, ir aš, nustūmusi kitus darbus, pavyzdingai kaip mokinukė rašydavau paaiškinimus. 

Tai žemino mano profesinį orumą ir gaišino visų darbų laiką – kol failai suvaikščiodavo tarp visų „suinteresuotų pusių“, radosi ir painiavos, ir nuovargio, ir įtampos. Pašalinių žmonių nuomonė jam buvo tokia svarbi, kad laukdamas jų komentarų (o esminių pastabų jie neturėjo) jis net sustabdė knygos spausdinimą, nors spaustuvėje jau buvo užsakytas laikas.

Maži įdomūs atradimai

Iš pradžių mėginau teisinti jo elgesį: kilęs iš mažo miestelio, niekada nedirbęs šiuolaikiniame kolektyve, gal ir neturėjęs vadovo pavyzdžio, todėl bendravimo maniera truputį laukinė, nežabota. Provincijoje žmonės nepasitiki svetimais, todėl net pasamdęs mane, profesionalią redaktorę, mano darbą dalimis dar siųsdavo patikrinti saviems, pažįstamiems nuo vaikystės. O telefonu vartodamas necenzūrinę leksiką galbūt bandė išreikšti familiarumą – mudu taip šauniai darbuojamės, kad jau galime nesivaržyti, nusimesti mandagumo kaukes. 

Padariau sau įdomų atradimą: mažų miestelių žmonės „mąsto“ mažesnėmis sumomis. Aptariant finansinius klausimus, ta pati suma man atrodydavo maža, o jam – kosmiškai didelė. Kai už papildomą darbą pasisiūlė „dosniai“ primokėti 50 eurų, mintyse pavarčiau akis ir atsisakiau. 

Pamažu ėmiau suprasti, kad ir tie pirmieji, skandalingieji jo bestseleriai prieš daug metų buvo kepami panašiu būdu, pasitariant su draugais, tetomis ir dėdėmis. O tie „blogieji“ leidybos partneriai, apie kuriuos jis man iš pradžių pasakojo, gal visai nebuvo niekšai; kliūtis buvo jis pats. Ko gero, jie irgi neapsikentė impulsyvaus, amžinai su giminėmis besikonsultuojančio kolegos bei chaotiškų jo darbo metodų ir mėgino išprašyti jį iš verslo. Merginai, kuri neva pasisavino jo pinigus, greičiausiai su malonumu mokėjo pats (pirko jos palankumą), o santykiams nutrūkus paprašė viską grąžinti (yra tokių, kurie liepia atiduoti visas dovanas, visus pirkinius iki batų raištelių). Man darėsi aišku, kad visi tie žmonės man papasakotų visai kitas versijas.

„

Pamažu ėmiau suprasti, kad tie „blogieji“ verslo partneriai, apie kuriuos jis man pasakojo, gal visai nebuvo niekšai.

“

Taigi, kai ėmė planuoti naują bestselerį ir paklausė, ar sutikčiau versti ir redaguoti knygą apie smegenų veiklą, iškėliau dvi sąlygas. Pirma, kadangi mano padedamas gerai uždirbo iš pirmosios knygos, iš tiesų pataisė savo finansus bei susigrąžino rimto leidėjo reputaciją, o aš jam dirbdama turėjau finansinį nuostolį, už naują projektą jis man mokės tris kartus daugiau. Antra, jokie vaikystės draugai, klasiokai, giminės ir artimieji į darbą nesikiš. 

Buvau tikra, kad mano reikalavimai teisėti, mano pagalbą jis vertina, todėl su viskuo sutiks – taip, tu verta prašomos sumos, taip, aš tavim visiškai pasitikiu, taip, šį kartą projektui tiek daug „auklių“ nereikės, tik dirbkime kartu! Tačiau, mano nuostabai, jis pareiškė, kad artimųjų pagalbos neatsisakys. Jie vėl dalyvaus procese, jis vėl su jais konsultuosis.

Man tai prilygo žiniai apie grįžimą į tamsų rūsį, iš kurio jam ką tik padėjau išlipti. Austrų psichoterapeutas Viktoras Franklis yra aprašęs atvejį, kai Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniai nepasinaudojo netikėtai pasitaikiusia proga ištrūkti iš mirties stovyklos ir patys savo noru grįžo kalėti toliau. Todėl, kad gyventi laisvėje, civilizacijoje jie nebemokėjo. Aušvicas jiems buvo suprantamesnis ir saugesnis. 

Leidėjo sprendimas toliau daryti verslą kiekviename žingsnyje konsultuojantis su draugais ir giminėmis, rizikuojant atstumti profesionalią pagalbą, kažkuo priminė tų nelaimingų kalinių pasirinkimą grįžti atgal. Tik spėjau paklausti, ar tie patys draugai, kurie kišosi į mano darbą, nes neva išmano finansus, dabar jau išmano ir smegenų veiklą? 

Vargšas nebuvo vargšas

Leidėjas didžiai nusistebėjo mano užsiprašyta suma (nors ji nesiekė nė tūkstančio eurų) ir paprašė paskaičiuoti, „už ką čia tiek būtų“. Man pasirodė, kad tuoj užtrauks seną dainelę apie savo tuščias kišenes... 

Ir tada supratau: jis taip elgiasi visada. Pirmą kartą į mane kreipdamasis, ko gero, pinigų turėjo. Juk visus tuos metus iš kažko gyveno, bylinėjosi teismuose, mokėjo advokatei, dovanojo dovanas merginai, keliavo. Kai kurie žmonės, jei reikia, moka apsimesti vargšais, kad kiti apie juos šokinėtų ir teiktų jiems paslaugas už ačiū. Draugai bei artimieji viską metę skubėjo jam į pagalbą ne todėl, kad yra finansų ekspertai, o paprasčiausiai todėl, kad jis visada visiems skundžiasi ir elgiasi kaip bejėgis vaikas. Man guodėsi, kad neturi pinigų ir kad jį kiti apgavo, o draugams turbūt guodėsi, kad ta redaktorė „neaiški“, „iš interneto“. Atbėkite, padėkite, niekuo nepasitikiu. 

Tad mūsų keliai išsiskyrė. Išleido antrą knygą be manęs. Silpnas vertimas ir puokštė gramatinių klaidų. Bestseleriu ji netapo. Nesu tikra, ar leidėjas suprato, kad pirmos knygos sėkmė – ne vaikystės draugų, o profesionalios redaktorės nuopelnas. Leisti draugams arogantiškai knebinėti redaktorės sutvarkytą tekstą yra viena, o jai pasitraukus mėginti lipdyti jį patiems – pasirodo, visai kas kita.

Spėju, tiems draugams ir draugėms kažko irgi gyvenime trūko, jei tik tokiu būdu pasijusdavo naudingi ir reikšmingi. Jiems neatėjo galvą pasitraukti, pasakyti: „Tavo redaktorė puiki, dirbk su ja, tau mūsų pagalbos čia tikrai nebereikia.“ Matyt, šis žmogus sugeba net savo profesionaliuosius draugus priversti elgtis neprofesionaliai. Ir net truputį keista, kad po visko dar nesibylinėjame teismuose.

„

Kai kurie žmonės įpratę apsimesti vargšais, kad kiti jiems teiktų paslaugas už ačiū.

“

Užtat dabar žinau, su kokiu verslo partneriu ar klientu neturėti reikalų

1. Jis prašo paslaugos ir užsimena, kad turi finansinių problemų, negali sumokėti. Atminkite, niekas niekada nesikreipia neturėdamas pinigų. Jie tik įžūliai bando laimę ir ieško kvailių – o gal padės pusvelčiui arba nemokamai? Dirbkite tik tiems, kurie beveik nesiderėdami sumoka, kiek paprašote. Nedarykite nuolaidų – patys nenuvertinkite savo darbo, ypač jeigu jis intelektinis (vertimas, redagavimas, mokymas) arba kiekvieną produktą ar paslaugą turite sukurti rankomis (kirpimas, masažas, dekoravimas, remontas). Jei jau labai norite užsiimti labdara, pirma daug užsidirbkite, o tada aukokite, kam tik norite. 

2. Jūsų pirmieji pokalbiai prasideda nuo istorijos, kaip kiti žmonės jį apgavo. Neskubėkite tikėti. Netrukus pamatysite, kad taip kalbantis žmogus pats yra toks arba vieną dieną nepatikimu, apgaviku pavadins jus. Jei nuspręsite su tokiu asmeniu turėti verslo santykių, jis labai apsunkins dalykinį bendradarbiavimą, įvels į ginčus su kolegomis, klientais ir pašaliniais žmonėmis. Galų gale aiškinsitės su juo santykius teisme (arba per jį – su kitais asmenimis). Konfliktiški žmonės negali gyventi be dramų ir į savo spektaklį įtraukia visus, kurie jiems staiga kuo nors neįtinka. Konflikto tikimybė – 100 proc. 

3. Jūsų vertybės ir supratimas apie darbo etiką bei finansus pernelyg skiriasi. Vienam svarbu profesionalumas, abipusis pasitikėjimas, tvarka, nuspėjamumas. Kitam – daryti kuo pigiau, padejuojant, besiblaškant, niekuo nepasitikint, keliant aplink save chaosą, delsiant, remiantis ne profesionalais, o ryšiais, pažintimis ir tos dienos nuotaika. 

Partnerių požiūris į pinigus turi sutapti – ką laikome didele suma, ką laikome maža. Dirbame pigiai ir spaudžiame kiekvieną centą ar esame pasiruošę nenumatytoms išlaidoms, deramai apmokame už papildomus darbus. Kadangi šis leidėjas dosnumu netryško, turėjau subtiliai užsiminti, kad pakartotinai leidžiant knygos tiražą leidyklos išmoka papildomą honorarą, pasidalina sėkme su tais, kurie kartu dirbo. 

Man norėjosi padėti leidėjui po praeities nesėkmių atsitiesti, parodyti, kaip dirbama, pakelti jį į aukštesnį lygmenį. Norėjau tapti virsmo „prieš“ ir „po“ liudininke, jausti, kad prisidėjau prie jo pažangos ir, žinoma, buvau deramai įvertinta. Man tai būtų buvęs didelis moralinis atlyginimas. Tačiau po visko žmogus pasirinko grįžti į saviveiklą, pirmykščius bendruomeninius santykius, toliau puoselėti „verslininko, kuriam nesiseka, visi išduoda“, įvaizdį ir gyvuoti iš artimųjų atjautos. 

Ir dar supratau, kad choleriškiems asmenims dirbti aukštu lygiu paprasčiausiai nekomfortiška. Jie geriau veikia streso, chaoso ir griūties sąlygomis. Sunkiai klauso profesionalų patarimų ir nenori niekuo pasitikėti. Nors iš partnerių jie reikalauja kokybės, patiems pasitempti neužtenka nei noro, nei vidinių resursų. Kai darbas vyksta ramiai ir tvarkingai, jiems atrodo, kad kažkas negerai, jie ima drumsti tvarką, elgiasi neprognozuojamai, įtraukia pašalinius asmenis ir varo į neviltį kartu dirbančius profesionalus. Tad jei širdyje esate „gailestingasis galbėtojas“ ir ketinate bendradarbiauti su impulsyviais verslo partneriais ar klientais, labai gerai pagalvokite, ar jums iš tiesų to reikia. Gelbėjimo procesu jie mėgaujasi, bet būti išgelbėti visai netrokšta.

© seorama.lt, 2026 04 17 (atnaujinta)

Taip pat skaitykite:
Interneto turgus >>
Kodėl neveikia SEO >>
Svetainės iškėlimas „Google“ >>
Klientai ir konkurentai >>
Tarp profesionalumo ir apgaulės >>
Svetainės lankomumas >>
Pinigų magija >>
<< Į pradžią